BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Hipokrito priesaika

Esu įsitikinęs, kad atėjai su savo vaikinu, bet tai kategoriškai neigiantis tavo žvilgsnis perrėkia visus kitus balsus mano galvoje.
Šokam, bučiuojamės, išeinam.
Toks žvilgsnis negali meluoti, tokiam žvilgsniui aš nebandau atsispirti.

Šokam tuščioj šokių aikštelėje, žmonių beveik nėra, tik prie baro sėdi plikas vyras ir mus stebi. Suprantama - čia daugiau nėra į ką žiūrėti. Bet sukantis akis vis pastebi jį ir aš jaučiuosi nejaukiai.
Tau išėjus į tualetą, aš pradedu žiūrėti į tą vyrą. Esu be akinių ir jo akių iš tikro nematau, bet jis to nežino ir taip tik geriau - nereikia tikrinti, kuris pirmas nusuks akis. Po minutės jis stojasi ir išeina.
Netrukus išeinam ir mes.

Tu nenori santykių, kurie niekur neveda, aš nenoriu tų, kurie kur nors veda.
Viena mergina kadaise taikliai perklausė: nenori apskritai, ar nenori su manimi?
Atsakymas akivaizdus, nes ypatingai moteriai aš sakysiu kitokius žodžius.

Aš linkęs pateisinti žmones.
Pateisinu ir save.
Tada pamatau sienoje iškaltą gyvenimo įvykių kroniką ir sutrinku, nes tai nebetelpa mano teisyne.

Bet gal tai tik ypatingi žmonės, verčiantys mus elgtis ypatingai?

Rodyk draugams

Undinėle, undinėle

Peršalimas žymi rudens pradžią.
Medus, citrina, arbata kibirais. Išimtinai naminės kelnės ir megztinis, jau nekalbant apie šaliką.

Tai geras metas laiškams. Taigi ir rašau Tau, Undinėle.
Seniai nerašiau. Apskritai nerašiau.

Kaip gyveni? Ar ir šį rudenį vis dar tebesi savo nišoje? Ar pasiilgai?

Aš, ačiū, irgi neblogai. Ne zenite, bet tvirtai.
Ir, žinok, planavau Tave aplankyti.

Penki tūkstančiai žinučių. Rezultate nebėra žodžių, viskas jau pasakyta.
Penkiolika tūkstančių žinučių. Rezultate vienas žodis: absurdas. Ir pelenų krūvelė.
Dvidešimt tūkstančių žinučių. Rezultate daug žodžių, bet jie negelbėja.

Mano širdyje vietos moteriai dažniausiai būna daugiau nei rankose.
Bet jos turi būti vienodai. Vienodai daug.

Neįsileidžiu į rankas, ko nebus širdyje.
Neįsileidžiu į širdį, ko nebus rankose.

Aš stengiuosi, nes ruduo ir taip per daug šaltas.

Undinėle, undinėle, ar Tu žinojai, kad negrįšiu, kai sakei: “Ir būtinai sugrįžkit. Atsivežkit su savim visus tuos, kuriuos jūs mylite”?

Rodyk draugams

Leidimas

Praeidama pro šalį pasičiumpi mane iš tarpdurio.
Aš truputį susimėtau, tu irgi, bet trumpai peršnekam standartinius kas naujo, kaip gyvenam ir visa ką.
Sakai, kad tau gerai, ir aš jaučiu, kad šneki nuoširdžiai, nes tokių besišypsančių akių kampučių nesumeluosi. Lygiai kaip nesumeluosi ir atjaunėjimo visa eile metų.

Džiaugiuosi už tave, bet per mintis greitai perbėga ir plonytis šešėlis.
Ne dėl to, kad norėčiau, kad tau nesisektų - anaiptol. Tiesiog tu primeni, kaip gerai gali būti, ir aš tą akimirką pasijaučiu lyg šuolininkas, šokantis aukštai, bet ne tiek - ir visgi galiausiai kliudantis kasdienės laimės kartelę.
O mūsų daug tokių pačių.

Jau gerokai vėliau, mintis užpildžius kitais dalykais, šauna idėja.
Tokia laimė įteisina visą iki tol buvusią istoriją. Nesvarbu, kokia ji buvo.

Pasileidimas.
Paleidimas.
Leidimas.

Rodyk draugams

Keturi signalai

Šeštadienį menantis autobusas neatvažiuoja, minutė-minutėn planas lekia per bortą ir aš kviečiu taksi.
Taksi, žinoma, iki manęs važiuoja gal visas dešimt minučių, o ir po to per gatves kelią skinasi kankinančiai lėtai.
Nors gal tai tik mane jau spėjo sugadinti naktinės pamainos šumacherių reisai tarp namų ir oro uosto.

Sustojam prie Kalvarijų-Žalgirio sankryžos, ir mano akį patraukia priešais stovintys keturi automobiliai.
Visi jie kantriai laukia savo eilės sukti į kairę ir savo valią reiškia mirksinčia posūkių žibintų eilute.

Ar kada pastebėjai, kad skirtingi automobilių modeliai savo žibintus merkia skirtingu dažniu?
Sinchroniškai mirksinčios poros pamažu praranda savo harmoniją, bet chaosą neišvengiamai išstumia naujos, dar tik pradedančios savo žydėjimą.

Geros metaforos visada hipnotizuoja.

Rodyk draugams

Skėtukas

Užtrukau darbe ir tik jau įpusėjus vakarui pėdinau namo.
Pūtė ruduo ir lijo šaltis. Vasara baigėsi, pagalvojau.

Bet kiek paėjus pastebėjau, kad viskas ne taip jau blogai.
Pasislėpus po virš galvos sklendžiančiu skėčiu, aplink šėlstantis lietus mažai ką lemia.

Be skėčio tektų bėgti, šlapčiau, po to gal net šalčiau, stotelėje ar autobuse braukčiau nuo veido lašus ir bandyčiau susiglostyti bardaką plaukuose. Viskas būtų komplikuota.

O dabar kažkaip paprasta ir ramu.
Net jei skėtis senas ir dar nelaimėjęs nei vieno grožio konkurso.

Bet jis toks savas ir ištikimai saugantis paslaptį.
Kadaise vienas jo virbas buvo perlūžęs, bet, kol jis suaugs, vietoje jo įskiepijau iš mamos pasiskolintą virbalą. Suaugo, prigijo.

Viliuosi, kad artimiausiu metu į mano gyvenimą ramybę atneš daugiau skėtukų.
Atostogose, kokteiliuose, ar virš galvos.

Rodyk draugams

Lousy Connection

Fonas: Ezra Furman - Lousy Connection

Alio?
Alio?
Girdi?
Kaip gyveni?

Laikantis atstumo ryšio padalos nyksta viena po kitos iki belieka tik “nežinau, viskas gerai”.

Nenuostabu: tai, kas rūpi, kas kelia stresą ir nerimą, kuo džiaugiuosi ar stebiuosi, ko siekiu, nėra transliuojama nuolat ir stipriu siųstuvu.

Dažniausiai signalas užgožiamas pagrindinės programos, transliuojančios tuos gerai pažįstamus kasdienius informacinius-pramoginius pranešimus.
Čia nėra vietos breaking news.

Tiesa, retransliatoriai galėtų siųsti praėjusių įvykių atspindžius, tačiau tai būtų tik tų ryškiųjų pamėklės - sausos, negyvos, jau išgyventos ir padėtos į lentyną. Keturiasdešimties laipsnių senienos. Neverta.

Jei taip ir toliau, ar teks pamatyti, kaip išnykus paskutinei padalai įsižiebia raidės: Emergency calls only ?

Rodyk draugams

Krytis

Abukart baimė buvo apie tą patį - krytį, praradus pagrindą po kojomis.
Abukart žinojau, kad šokti - visiškai nepavojinga.
Abukart atėjo ta akimirka, kai jau belieka tik šokti.
Ir vis tiek sustingau.

Prireikė kelių papildomų akimirkų pasitikrinti, tvirčiau įsikibti, keliskart įkvėpti ar suskaičiuoti iki trijų, vietoje to, kad tiesiog padaryčiau op.

Kas įdomu - nesugebėjau prisiminti kito karto, kada būčiau jautęs tokią kūnišką baimę.
Prisimenu baimę būti atstumtam, bet ji būdavo labiau galvoje, t.y. čia-dabar-parodyti-savo-jausmus-ar-kada, o ne fiziškai kūne jaučiamas ne-ne-ne-ne-ką-tu-čią-darai.
Panašiai, kaip per plauką išvengus kokio nelaimingo atsitikimo visą kūną post factum apima tas oh-shit-oh-shit-oh-shit.

Tiesa, vėliau pagalvojau, kad jei šią baimę vis dar tebeturėsiu kitąkart, aš ją branginsiu.
Kodėl?
Nes ir aš galiu turėti silpnybių, nes ir aš esu tik žmogus.

Juk tos mūsų baimės galiausiai yra netgi žavios, nes vienareikšmiškai tikros.
Ir nesvarbu, ar jos perkūnijos, aukščio, šunų, vorų, ar pokemonų.

Rodyk draugams

Senvagės

Mūsų gyvenimai kaip lygumų upės - plaukia, vilnija lėtai, bet užtikrintai. Tai tiesiomis kaip styga vagomis, tai vingiais, vadinamais meandromis.
Upės - dalykas permainingas. Apie potvynius ir atoslūgius nekalbėsiu - tai kasdienybė. Bet būna, kad čia, žmogau, esi pačiame srovės viduryje, čia - žiū - jau senvagėje, stovinčiame vandenyje. Lieka tik išbristi ir vėl ieškoti savo vagos.

Kai pamačiau tave besijuokiančią ir tolstančią nuo mūsų polkos žingsneliu, mačiau tą pirmapradį džiaugsmą, kuriuo švyti pakylėtas žmogus.
Kažkas iš sąmonės kertelės tyliai pakuždėjo priekaištą, skirtą man. Ir tai buvo tiesa.
Tu verta būti polkos-žingsneliu-laiminga.
Kaip ir kiekvienas iš mūsų, beje. Duokdie atrasti savo vagą, kuri neš taip pat svaigiai.

Susitinkam, neskubėdami pasibūnam - smagu. Vėliau pasijaučiu pavargęs ir skubinu visus skirstytis.
Išsikeičiu į metalinius, grįžtu, atsiskaitau.
Tada pastebiu už nugaros susikibusias rankas. Sumirksiu - akys nemeluoja.
Pirma mintis - gal tai draugiškas gestas? Ne. Atsargus bandymas? Kelios slepiamo artumo akimirkos, prieš išsiskiriant?
Ne - ir išeinat susikibę.

Well played, well played.

Nors mano statymo šitoje kovoje nėra, einu namo kiek sutrikęs.
Ar aš ir vėl senvagėje?

Skambinu, nors iš tikro nežinau, ką pasakyti.
“Seni, suprantu tave”, sakau. Pokalbis nutrūksta - išsikrauna telefonas.

Bet šiaip viskas gerai.
Kartojau ir kartosiu: kiekvienas turi rūpintis savo laime.
Ir nereikia padegti savęs, kad kitiems būtų šilta.

O pabaigai belieka šyptelėti - šie metai yra belekas.

Rodyk draugams

Kraterių įrengėjas

Stovėdamas Mėnulyje amžinai giedrame danguje gali pamatyti savo gyvenimą.
Ir daug skriejančių akmenų, kuriuos vieni į kitus svaidome nuo neatmenamų laikų.
Į šį žaidimą neprašytas įsijungia ir Gyvenimas, bet išimtinai tik chaotiško svaidytojo vaidmenyje.

O akmenys skrieja spengiančioje tyloje.
Kartais pavyksta atskriejančius pastebėti - dalies išvengti, dalį pagauti, dalį nukreipti. Likusiejį palieka kraterius. Giliausius - tie, kurie pribloškia mus idiliškais anatradienio rytais.

Nėra nei vieno nesudaužyto. Yra tik:
Sudaužyti beviltiškai ir nepataisomai.
Sudaužyti, bet nepasiduodantys.
Sudaužyti, bet vis dar daužantys kitus.
Sudaužyti, kad nebekas ir beliko.
Sudaužyti, bet tai neigiantys.
Sudaužyti, bet dainuojantys.
Sudaužyti, bet laimingi.
Sudaužyti, bet to nežinantys.

Mėnulis yra griežta šeimininkė.

Nori gyventi? Teks įsirengti savo kraterius.

Apsivilkti šiltesnį megztinį ir pasikabinti hamaką.
Susirinkti kraterių dugne randamus brangiuosius ir jais pasidalinti.
Galiausiai atsiversti poezijos knygą.
Ir pasakyti ačiū.

Rodyk draugams

ROCK’S NOT DEAD

Reporteris kalbina Mark Cavendish jo 28-o Turo etapo pergalės dieną.
Anksčiau buvęs ugningas ir arogantiškas žvaigždūnas dabar atrodo susimąstęs.
Veidas ramus, vos surauktas, be ugnies akyse.

[... This] is something I would’ve never dreamed, never imagined, you know, but… this race, I’ve built my whole career on it. I’ve been part of some incredible teams, you know… And it’s not like I’ve won time trials, they’re all bunch stages, they’re all bunch sprints. And they’re all… mostly all because of, you know, phenomenal teams. So, I guess I’m quite fortunate in that way…
[...] (*Atsidūsta*) I don’t know, not to be honest. [...] I don’t think I’m going any better than I was last year. [...] Maybe this is my last stage this year and then after the Tour de France you’ll be talking about how my career’s on a decline like that.

Darbe turiu kaip niekad stiprų mandatą realizuoti savo idėjoms. Dalykai įgauna pagreitį ir, kaip sakė didžiai gerbiamas kolega, “šita organizacija pasmerkta keistis, nes į ją ateina LT bičai”.
Įdomu.
Bet.
Šią savaitę ugnies, užsikuriančios per tas 8-10 valandų, neužtenka visai parai. Vakarais judu iš inercijos - nes įpratęs; nes noriu; nes nesugalvoju, kodėl ne.
Bet čia ne mano vieno bėda. Visi aplink mane vargsta, kapanojasi, klimpsta. Dargi net neįsivaizduojamai keblesnėse aplinkybėse.

Norėčiau baltų drabužių, kirvio ir cigarečių pakelio.
Ir medžio. Storesnio kokio.

To rock on.

Rodyk draugams